Šių metų spalio 26 dieną organizavome renginį Vilniaus miesto savivaldybėje. Juo kėleme tikslą aktualizuoti didžiuosius taršos šaltinius mieste, atkreipti dėmesį į problematiką, susirinkti dalyvių įžvalgas, kartu diskutuoti apie galimus sprendimo būdus, kaip padėti miestui klimato kaitos kontekste. Renginys vyko trimis etapais. Iš pradžių pristatėme savo veiklą ir pagrindines projektines misijas – neutralumo ir prisitaikymo prie klimato kaitos. Tada kartu su mūsų darbuotoja, klimato kaitos eksperte, daktare Dovile Karloniene ir Vilniaus universiteto mokslininku, daktaru Justinu Kilpiu, įvardinome, kokie yra pagrindiniai miesto taršos šaltiniai. Dovilė pristatė atliktų šiltnamio efektą sukeliančių dujų tyrimo rezultatus, indikavusius itin didelę priklausomybę nuo privataus transporto. Tuo tarpu Justinas aptarė besikeičiančio klimato padarinius ir šokiruojančią Lietuvos statistiką, kuomet Eurostat tyrimų duomenimis, pirmaujaume visoje Europoje pagal santykinį asmeninių automobilių naudojimą, kai reikia nukeliauti tam tikrą atstumą (https://ec.europa.eu/eurostat/web/products-eurostat-news/-/edn-20230918-1 ). Lietuvai “passenges-kilometres” rodiklis yra 91.7%, kas reiškia, kad lietuvis keliaudamas 100 km, absoliučiai didžiąją dalį (91.7 km) keliauja automobiliu vienas pats. Atrodo, mes išties nesidalinam mašina su kitais ir nevažinėjam viešuoju transportu.
Po diskusijų laukė specialiai šia tema ruoštos kūrybinės dirbtuvės su socialinio dizaino kūrėja Jurga Želvyte. Būtent jos nulemė ir patį renginio pavadinimą „Vilniaus klimato dieta“. Jų metu dalyviai buvo suskirstyti komandomis kurti skirtingus miesto organus iš įvairių popieriaus ir plastiko atliekų, priskiriant funkciją, įvertinant sveikatos būklę, skiriant vietą bendrame miesto organizme. Pavyzdžiui, skrandžio organas atrodė kaip dūdmaišis, kaupiantis čia ir teršalus, ir CO2 emisijas, maisto ir kitas atliekas. Gydančia dieta virto pasiūlymai, visgi atskleidę didelę priklausomybę nuo asmeninio vartojimo. Dalyviai nestigo pasiūlymų – nuo maisto raciono įvertinimo ar apskritai vartojimo mažinimo, iki idėjų limituoti dienas su automobiliniu, inicijuoti nulinės tolerancijos dienas, taip pat žymėjo svarbą keisti pačius vairavimo įpročius, kaip pavyzdžiui – lėtinti greitį ir praktikuoti važiavimą tolygesniu greičiu, (tai taip pat mažintų CO2 išmetimus, paminėjome kitus Europos miestus, kur miestų infrasrtuktūra jau pritaikoma tokioms intencijoms išpildyti). Tokiu būdu aptarėme kitus organus, tokius kaip žarnyną, smegenis, akis, apendicitą, plaučius, kraujagysles. Bendros reziumuotos išvados vedė prie privataus transporto įtakos atpažinimo ir idėjų, kas galėtų padėti spręsti šią problemą. Siūlėme stiprinti viešojo transporto sistemą ir sunkinti infrastruktūros pritaikymą judėjimui asmeniniu transportu, diskutavome, kiek mūsų pačių įpročiai, tokie kaip pavyzdžiui darbas iš namų, gali radikaliai sumažinti kelionių skaičių, ką parodė karantinas. Visi pritarė, kad pokyčio galimybė visgi slypi kiekvieno iš mūsų įpročiuose, todėl prioritete matėme vidinės kultūros auginimą ir bendruomeniškumo puoselėjimą. Jei mums automobilis nustotų būti statuso simboliu, o taptų proga pagelbėti – pasidalinti, pavežėti, laimėtume visi. Taikomos dietos sprendimas – vienam ja nekeliauti. Galbūt jau laikas atsisakyti 2-o, ką jau kalbėti apie 3-ią automobilį šeimoje, o gal net išsižadėti net ir to vienintelio – juk nuomuotis kartais kainuoja gerokai mažiau rūpesčių nekalbant apie lėšas.